Ką mato akys

Gražios etiketės ir reklaminės fotografijos tėra optinė apgaulė. Trumpai apie tai, kaip kuriamas apetitą keliantis vaizdas: http://jolita.livejournal.com/1790299.html

Duonkepė

Bendras projektas su pora bendraminčių leido vakar vakarą ragauti savąją pirmosios baltos duonos, kurią tiksliau galima vadint batonu, riekę. Panasonic SD254 duonkepė (
http://www.xlebope4ka.ru/xlebope4ki/Panasonic/SD-254WTS/ ) buvo įsigyta UK, už kuklius 50 svarų (200Lt pagal dabartinius kursus). Dar 52 Lt kainavo su transportu susijusios išlaidos, labai nesigilinant kas ir kaip ją pristatė į LT. Faktas, kad už tokią sumą vietinėje rinkoje galima įsigyt pasitikėjimo nekeliančius gaminius - apatinė kainų riba. Tuo tarpu SD254 daugelio apžvalgų vertinimu yra priskiriama prie geriausių buitinių duonkepių.
Kepsim...

Iš kur atsiranda vaikai

Maniau tik mūsų krašte vaikus gandrai neša. Pasirodo ta pati pasaka sekama visame pasaulyje, o jos pagrindu Disnėjaus studija trumpą filmuką sulipdė. Gražus :)
http://www.supervideo.lt/video/a8b7dfdf0de29d556d8

Geranoriškumas

Šįryt važiuoju darban. Prieky dviratininkas. Ir kažkokia kupeta, pro kurią važiuodamas dviratininkas rodo man ranka. Perspėja. Kad kupetą apvažiuodamas jo 'nenuskinčiau'. Privažiuoju. 2/3 kelio užversti keliomis nugenėtomis šakomis, kurias kažkas neseniai pametė. Sustojau. Šakas sumečiau pakelės griovin. Nustebino:

• vežėjo nepastabumas (?) ar abejingumas. Juk praradus gerą kupetą vežamo krovinio, veidrodėlyje turėtum matyt. Turbūt tingėjo grįžt ir sutvarkyt.
• kaimiečio elgesys. Nulipt nuo dviračio ir patraukt šakas truktų porą minučių (bent aš tiek sugaišau). Bet paprasčiau numint lyg niekur nieko, dėl visa ko mostelint vairuotojui ranka, kad pačiam nieko nenutiktų.

Visuotinas abejingumas.

-ienė > -ė

Paskutiniu metu gan gausiai plėtota '-ienių' ir '-ė' tema. Bet niekur neužkliuvo kaip bus su vaikų pavardėmis. Ar pvz. Zvonkės dukra bus Zvonkė? Mintis šia tema kilo iš tos pozicijos, kad jei santuokiniam statusui slėpt imama pavardė su galūne '-ė', tai logiškai turi dingt '-aitės', '-ūtės', '-ytės' ir kt. Jei tokios galūnės lieka, tai '-ė' atsiradimas praranda 'slepiamąją' f-ją.

Kiniečiai išmoko gaminti kiaušinius

Technologija įdomi. Gal ne žurnalistinis ar juos norint 'išdurti' juokas: http://www.daokedao.ru/2009/06/30/kak-kitajcy-poddelyvayut-yajca/

Maisto kokybės reikalai

Ištraukos iš straipsnio "Ar esame tikri, kad ant mūsų stalo - sveiko gyvulio mėsa ir švarus pienas?" (http://www.lrytas.lt/-12476585051246683944-ar-esame-tikri-kad-ant-m%C5%ABs%C5%B3-stalo-sveiko-gyvulio-m%C4%97sa-ir-%C5%A1varus-pienas.htm ):

<...> Visai nesenai teko padėti kitiems ūkininkams gydyti jų gyvulius. <...> Užvažiavau, apžiūrėjau gyvuliukų, nusprendėme kas per bėda, parinkome vaistus iš jo vaistinėlės. Gyvuliams buvo leidžiami antibiotikai ir kiti vaistai. Po keleto dienų klausiu - kaip ligoniai, gal jau pasveiko. Ne - atsako. Išvežiau į skerdyklą, kadangi nelabai jie sveiko. <...>
Prieš keletą savaičių sunegalavo karvė. Senoka buvo, tad sugalvojau atiduoti į skerdyklą. Pasitaikė savaitgalis, ir matau, kad ji iki pirmadienio neišgyvens, tai susitariau su viena skerdykla, kad ją paims. Paskerdžiau karvę ir nuvežiau į skerdyklą, o ten tvarka baisesnė nei mano tvarte. Kritusių gyvūnų Lietuvoje beveik neliko. Visi kritę gyvuliai, priskiriami tokiai sąvokai, skerdžiami savo reikmėm. Bet kur jūs matėte save gerbiantį ūkininką, kuris sau skerstų ir valgytų 10-15 metų karvių mėsą, gražiau vadinamą jautiena, o tokių karvių per metus susidaro ne vienas tūkstantis.
Krito gyvuliukas, skambinam telefonu pagal skelbimą (superkame kritusius ir sanitarinius galvijus), kurių pilna kiekviename rajono laikraštyje ir didesniuose laikraščiuose, kurių pagal „griežtas“ veterinarines taisykles neturėtų būti, ir skelbimų, ir kritusių bei gydytų gyvulių supirkimo. Taigi atvažiuoja brigada, išmėsinėja karvę, skerdenas susikabina automobilyje ant kablių, kaip mažoje skerdykloje, sumoka kelis šimtus litų ir išvažiuoja miestiečių valgydinti. <...>
Paskerdus ar kritus suaugusiam galvijui, privalu ištirti, ar jis neserga kempinlige, reikia iš paskersto ar kritusio gyvulio smegenų paimti medžiagą tyrimui. Teko skaityti, kad tyrimas turi būti padarytas per 12 valandų, negali būti užšaldytas ar kitaip konservuotas. Bet ar taip yra? Mano paties ir ne vieno kaimyno kritusio ar paskersto suaugusio gyvulio (tyrimas privalomas vyresniems kaip 30 mėnesių galvijams) smegenų tyrimo veterinaras tikrai net nepaimdavo per 12 valandų, o per tą laiką reikia dar į laboratoriją nuvežti ir ištirti.
Kitą kartą krito, tai jokių tyrimų niekas nedarė, o atvažiavusi Rietavo sanitarijos mašina paėmė gaišeną ir išsivežė po 2 parų, pasižymėjusi, kad kempinligei tyrimas neimtas, tai turbūt ištižusiose smegenyse taip pat tyrimus darys. Pasiskerdi sau, tiksliau, pripjauni nepagyjančią karvę, paskambinęs anksčiau minėtai brigadai, jie žino, kad nurašant gyvulį reikalingas kempinligės tyrimas. Išima smegenis, sako - užsišaldyk. O kai veterinaras atvažiuos nurašyti gyvulį, tai atiduosi jam kempinligės tyrimui. Man kilo toks klausimas, gal mes taip visą kempinligę „tyrinėjam“?
Parduodu į pieninę savo karvių pieną. Atvažiuoja pieno priėmėja ir sako: tamstos karvių pienas suprastėjusios kokybės. Galvoju sau - nei karvės sirgo, nei pašarai keitėsi - negali būti. Vakare pasitikrinu, ar nėra karvių su tešmens uždegimais. Nerandu. Galvoju, gal ne ten ieškau. Kitą dieną vėl atvažiuoja pienvežis paimti pieno. Užsiropščiu ant pienvežio viršaus, o ten ant pieno supylimo angos koštuvas apaugęs uždėtas ir neplautas, turbūt nuo tarybinių laikų, net baisu pasidarė.<...>
Pasiūlyčiau žurnalistams pasidomėti vaistų apskaita ir bus matyti, kas yra kas. Atvažiuojate pas kokį neapdorotą VMVT ūkininką ir paprašote gydytų gyvulių apskaitos žurnalo. Jį privalo vesti kiekvienas ūkis, turintis gyvulių, ir saugoti bent penkerius metus. Gali būti tokių pasakymų, kad „mano gyvuliai neserga“, bet taip nebūna. Melžiamoms karvėms tokie susirgimai, kaip tešmens uždegimai, yra neišvengiami. Laimingi tie ūkininkai, kurių bandose šie negalavimai neviršija 20 proc., taip bent skelbia mokslininkai ir konsultantai.
Taigi jei ūkyje yra 100 karvių, gydytų karvių neturėtų būti mažiau nei 20, o jeigu iš tikrųjų, tai ir 30 sergančių karvučių per metus yra labai geras pasiekimas ūkyje. Taip pat tos karvutės prieš veršiavimąsi yra traukinamos, tai yra profilaktiškai leidžiami antibiotikai į tešmenį, kad nutrauktas melžimas nesukeltų uždegimo. Taip traukinamų karvių ūkyje būna vos ne 100 procentų. Tai taip pat turi būti registruojama žurnale, ką kalbėti apie kitus susirgimus. Kai kurios ŽŪB sergančių karvių pieną perkošia per centrifugas ir kitokius įrengimus, ir taip apdorotą pieną parduoda pieninėms. <...>

Pažeidėjai

Pro langą matosi Lazdynų tiltas. Visame mieste informacija, kad darbo dieną 6-19 val. juo eismas draudžiamas, išskyrus viešąjį transportą. Spėju draudžiami ženklai yra ir prie pat įvažiavimo. Bet, kaip pas mus jau įprasta, savi interesai yra aukščiau nustatytų taisyklių, visuomenės normų ir kt. reguliavimų - viena po kitos mašinos rieda tiltu. Ir niekam neįdomu, nors tvarką prižiūrėt įgaliota policija tilto situaciją mato pro savo būstinės langus, o tiltą remontuojantys darbuotojai turėtų būti nepatenkinti jiems darbus trukdančiu srautu. Kol kas nors nenukentės ar nebus valldžios niukso nugaron, tol niekas nesuks galvos dėl tokių smulkmenų.

Gripas

Sekmadienį paskaičiau porą sakinių apie gripų variacijas, kur mintis buvo išdėstyta taip: visi gripai iš esmės yra paukščių gripas. Kažkurie mutavę potipiai gali virst kiaulių gripu, o šiam mutavus užkrečiamas ir žmogus.
Pasirodo žurnalistai mus primityviai informuoja (dėl neišmanymo ar kitų priežasčių) ir formuoja klaidingą požiūrį (paukščių gripas, kiaulių gripas). Panorau pasitikslint ir iš tiesų:
http://www.vitaminai.lt/lt/straipsniai/kiauliu-gripas-ispustas-burbulas-ar-real/
http://www.time.com/time/health/article/0,8599,1894703,00.html

Susan Boyle

Jau spėjau primiršt, kad pirmadienį gauta nuoroda apie Britanijos talentų konkursą pribloškė. Pradinis vaizdas atrodė bus patyčia. Bet po to šiurpuliukai nubėgo. Tądien įvairius reportažus nuo-iki peržiūrėjau 3 kartus. Vienas jų http://www.youtube.com/watch?v=RxPZh4AnWyk&feature=related

Tūbelių žymėjimas

Nuo senų laikų sklandė gandai, kad juostelė dantų pastos ar pan. tubelėj reiškia kažką. Vieni teigė, kad spalvos apibūdina sudėtį, pvz. juoda - cheminis darinys, žalia - natūralios medžiagos, mėlyna - tarpinis produktas. Kiti aiškino, kad žalias brūkšnelis - produktas skirtas Vokietijai ar kt. Vakarų Europos šaliai, o juodas - trečiosioms šalims, tame tarpe ir mums. Gandų amžius senas, nuo tų laikų, kai pradėjo plūst importas, o vietiniai vartotojai pradėjo jausti, kad Vokietijoj nupirkta tūbelė ar skalbimo priemonė yra žymiai efektyvesnė ("žymiai" palikim objektyviems tyrimams) ir turi ne juodą ar geriausiu atveju mėlyną brūkšnelį, o kokį nors mažiau bauginantį.
Šis klausimas kamavo vieną žmogų, kuris ėmėsi tyrimo. Toliau jo sužinota info, kuria ko gero lieka patikėti (stilius netvarkytas):
"Susisiekiau su pakavimo įrangos tiekėjais. Tas stačiakampis vadinasi fotožyme. Skirtas tam, kad automatizuotai tūteles klijuojant roboto akis atpažintų, kur nukirsti ilgą pakavimo pusfabrikatį - "vėdarą" :-) ir užklijuoti toj vietoj. Spalva priklauso nuo to, kokios spalvos klišę turėjo spausdinusi ant pakuotės spaustuvė. Daugiausiai buna juodo teksto, tai ant tos klišės ir fotožymę juodos spalvos uždeda. Jeigu kitos spalvos tekstas, tai labai tikėtina, kad ir fotožymė bus tos kitos bet būtent teksto spalvos. Fignia pakuotojų manymu būtų specialiai papildomą klišę daryti, kad butinai fotožymė būtų kitos spalvos. Taip pat fignia būtų jautresnę ir brangesnę roboto akį instaliuoti, kad dirbtu ne tik su standartine tamsia spalva, bet ir pvz. rožine taip pat lengvai atpažintų, kaip juodą."

Antsnukis

Kiek nedaug reikia, kad išėjęs iš namų sveikas, dėl kitų neatsakingumo, grįžtum gyvenimo palamdytu. Verbų sekmadienis. Einam skvereliu. Priešais kokių 10m. mergaitė vedasi vilkšunį. Šuo ko gero sveria daugiau nei ji. Ūgis panašus. Antsnukio nerasta. Šuo taikosi pabendraut. Mes nenorim. Norėdamas apsigint nuo sutepimo, kilstelėjau ranką. Šuo suurzgė ir pajutau skausmą. Rezultatas - apynaujis paltas su skyle, nedidelė mėlynė rankoje ir dalyvių bei susijusių asmenų neigiamos emocijos.

Gandralizdis

Šeštadienio darbai prasidėjo nuo sprendimo iškelt į stulpą pagrindą gandralizdžiui. Stulpas senas telefoninis, kiek pakrypęs. Ant gretimo ne kartą sėdėdavo iš namų išvytas gandras. Tikimybė nedidelė, o gal. Statistika byloja, kad stulpai gerokai mažiau populiarūs už medžius. Bet ir juose ne kiekvienam apsigyvena. Gal artima konkurencija nepatiks. Bet kokiu atveju, stulpas man mažiau skausminga už apdergtą stogą (neatmetama galimybė sukonstruot rėmą ir ten).
Pasvarstę galimybes lipti nagėmis, nutarėm išbandyt kopėčių ilgį - gal pakaks. Tikrai! Apsiginklavom raktais, rūdžių naikinimui paėmėm žibalo. Apsijuosiau senu ryšininkų diržu - jei jau krisiu nuo kopėčių, tai nors pakibsiu kuriam laikui ore, vietoj skausmingo nusileidimo.
Metalinis rėmas, ant kurio buvo sukami laidai nusiėmė be didelio vargo.
Ant šio rėmo kaimynas suvirino metalinį ratą su keliais skersiniais ir į viršų riestai nagais - šakų užtvirtinimui.
Konstrukcija be didelio vargo atsidūrė stulpo viršūnėje. Dar keli pagaliai paskatinimui kraut lizdą ir komp[ozicija kalno šlaite baigta. Laukiam pargrįžtant gandrų. Manau darbas atliktas pačiu laiku, nes jau prieš kelias dienas pastebėjau pirmuosius.

Apie "rūkytą" mėsytę

Nežinau kiek žemiau išdėstyta informacija tikroviška, kiek gasdinanti, bet paskaičius išvados dėliojasi ne minimų produktų linkme:

Gerbiamieji, ar kada nors klausėte savęs, kodėl parduotuvinė "rūkyta" mėsa šilumoj sugenda per porą dienų, kai tokia pat kaimiška - gali stovėti mėnesius?
Taigi viskas labai paprasta - parduotuvėse nėra rūkytos mėsos. Yra tik mirkyta.

Kodėl negenda rūkyta mėsa?
Yra kelios priežastys:
1. Ji yra padžiovinta (rūkant mėsa džiųsta, taip prarasdama keliasdešimt procentų masės), o kuo mažiau vandens, tuo sunkiau dauginasi bakterijos.
2. Ji yra gerai sūdyta (o druska - puikiausias konservantas)
3. Joje nėra papildomų puvimą skatinančių medžiagų, tai natūralus produktas.
4. Rūkant mėsą, ant jos gabalo susidaro apsauginė mineralinių medžiagų plėvelė, o pati mėsa sterilizuojasi. Įpjovos vietoje vandens likutis greitai išgaruoja, druskos koncentracija padidėja, taip sudarydama apsauginį sluoksnį. Dėl to net prapjautas rūkytos mėsos gabalas kambario temperatūroje nesugesti gali ištisas savaites.

Kodėl genda parduotuvinė mėsa?
Irgi yra kelios priežastys:
1. Ji yra mirkyta aromatizatorių tirpale (taip, yra ir "rūkytą" kvapą bei skonį suteikiantys aromatizatoriai), o dėl mirkymo ji ne tik nepraranda masės, bet ir pasunkėja iki 10-20 procentų. O kuo daugiau drėgmės, tuo bakterijoms smagiau.
2. Dalis druskos tokioje mėsoje pakeičiama "skonio ir kvapo stiprikliu" - natrio gliutamatu, kuris ir pats turi sūrų skonį, bet netrukdo daugintis bakterijoms.
3. Kad mėsos skonis būtų stipresnis, jinai dažniausiai mirkoma kraujo plazmos tirpale - pastarasis turi daugumą mėsoje esančių tirpių medžiagų, taip sustiprindamas mėsišką skonį, bet kartu tampa itin gera terpe bakterijoms.
4. Ar prapjausi parduotuvinės mirkytos mėsos gabalą, ar neprapjausi, drėgmės ten tiek, kad jokia apsauginė druskos plėvelė nesusidarys. Todėl tokia parduotuvinė mėsa pūrti pradės labai labai greitai. Palaikę kelias dienas ją kambario temperatūroje, gausite puvėsio gabalą.

Kad antroje dalyje minima informacija panaši į tiesą, rodo chemijos maisto pramonei gamintojų pasiūlymai:
http://www.sorenpina.lt/?p=14#2
http://www.laybaltija.lt/files/?file,4

Daugiau baisybių maisto ir aplinkos tema: http://www.homosanitus.lt/lt/homo_sanitus/turinys/ka_mes_vartojame

O pats pats idomiausias yra šis reportažas: http://www.manskanu.lt/index.php?mact=News,cntnt01,detail,0&cntnt01articleid=84&cntnt01detailtemplate=article_main&cntnt01returnid=155

Kraujiniai vėdarai

Kaip minėjau, su kiaule parsigabenau apie 1,5 litro kraujo. Pradinė mintis - vėdarai. Bet iš tingumo ji atmetama. Sėkmingai iš to pačio įdaro vaikystėje kepdavo kraujinę bandą.
Taigi iš vakaro užsimerkiau 0,5 kg miežinių kruopų (kad nereiktų ilgai laukt, kol jos išbrinks kepimo metu).
Ruošiant masę į kruopas įmaišiau 3 šaukštus ruginių miltų. Gal dėl vientisumo?
Truputis druskos.
Sukrešėjusį kraują sėkmingai išmaišo virtuvinio kombaino kokteilinė :) Kraują stingdantis vaizdas? Ne, greičiau uogų kokteilis :)
Paspirginam lašinukų ir svogūną (gretimam kampe vyksta bulvinių vėdarų gamyba, tad šį ingredientą dalinamės pusiau)
Viską išmaišiau. Gavosi skystoka vientisa masė. Viską supyliau į špižinį, aleijum išteptą, puodą.
Nežinau kiek reiktų kept atkirai, bet kadangi tuo pačiu kvapus skleidė vėdarai, tai taikiausi prie jų - apie 1,5 val. nustačius 200 laipsnių.
Galutiniam rezultate gavosi juoda banda, gan stora pluta. Labai skanu ne tik karšta, bet ir pakartotinai riekelėmis pakepinta keptuvėje.

Apie kiaules 2

Taigi, ankstų šeštadienio rytą keliuosi kaip į darbą. Tikslas - mėsa. Lengvam šaltukui spaudžiant riedu vietomis apledėjusiu vietinės reikšmės keliu į fermą. Širdy neramu, nes nežinau ką ir kaip gausiu, kiek būsiu apgautas ir pan. Giedraičių pakrašty stovi ferma. Iki šiol ji akysna neužkliūdavo. Bandau rasti įėjimą, bet pakliūnu tik pas kriuksinčius riestauodegius. Vis gi nuoroda kur pasiimt grobį gauta. Priėjimą pastoja traktorius su malkomis ir suku ratą aplink fermas iš kitos pusės.
Paimta 68 kg kiaulaitė. Bent toks skaičius nurodomas ant reklaminio LR Ūkio ministerijos lapelio, kur sąskaita užrašyta taip:
70-2(neįsivaizuoju kas tai)=68
68x6,5(gyvo svorio kaina)=442
45 (nudorojimas)
=487
Galva atskirai. Likusi kiaulė išilgai perpjauta į dvi lygias dalis. Žarnos ir skrandis išplauti, suvynioti į šiūkšlių maišą. Subproduktai atskirame kibire. Kadangi buvom prašę kraujo, atneša porą stiklainiukų jau pakrešėjusio.
Viską pasikraunu ir namo.
Darbą pradėjom ~10 ryto. Apie pietus pagrindinis dorojimas jau į pabaigą. Pradedam pakuot mėsą ir dėt ją šaldiklin. Ilgiausiai suku galvą kaip sudorot kiaulės galvą. Žandikauliai kietai sučiaupti, o juk man galvą reikia padalint į kelias dalis. Kelioliką minučių dusinuosi, kol rezultatas - keli gabalai šaltienai ir liežuvis greitiems pietums, bei smegenys užkandai :)
Gal 17val. baigta malt mėsa. Pradedam gamint dešreles. Paskutiniu darbu liko spirgučiai. 19 val. namuose skaidosi gamybos vaizdas - grįžtam į įprastą buitį.

Lazerinis niveliavimo prietaisas

Kadangi prie namų vis prireikia protingesnio, nei turimi 80 ar 50 cm gulsčiukai, įrankio vertikalei ar lygiui nustatyt, karts nuo karto žvilgterdavau į lazerinius. Tuo labiau, kad buvo patirtis su profesionaliu Hilti (http://www.hilti.com/holcom/modules/prcat/prca_navigation.jsp?OID=-24264&fview=1), kurio panaudojimas namo statyboj ir įrengime labai palengvino darbus. Taigi nuspręsta įsigyti Kapro 892 PROLASER® PLUS (http://www.kapro.com/Product.asp?cat_id=15&parent=3&id=52 ). Gan neblogi atsiliepimai rusų forumuose, kur šis įrenginys vertinamas už kainą ir geresnę kokybę, nei kartu bandytų biudžetinių Bosch. Palyginau oficialius ir matomus parametrus su Hilti:

1. Veikimo atstumas iki 20m, bet ir rimtas niveliavimo lazeris traukia max 30m. Realiai apsieinama kelių metrų atstumais. Kapro atveju minimas gana blogas matomumas ryškioje šviesoje. Deja taip. Sako tokiais atvejais kažkiek padeda secialūs akiniai. Nors Hilti ypatingu matomumu taip pat nepasižymėjo. Esant ryškiam lempų apšvietimui dirbt sunkoka su abiem įrenginiais.


2. Paklaida per 10m profesionalaus sudaro 1,5-3mm, Kapro - 2mm. Arba tikrai labai tikslus, arba marketinginis triukas.


3. Veikia su 3 AAA tipo baterijom iki 8val, kai rimtesni su 4 AA iki 40. Manykim buitiniam naudojimui tikrai pakaks. Rusai mini, kad ilgiau nenaudojamas nusodina baterijas, tad rekomenduoja jas išimti.


4. 5 laipsnių posvyrio kampas, kad įrenginys veiktų matyt tapo standartu. Skirtumas tik toks, kad Kapro išsijungia, o Hilti mirksi, t.y. šiokios tokios darbo galimybės išlieka.


5. Savaime susireguliuojantis. Labai gera f-ja, nes žaist su gulsčiuku, kaip kokio Skil atveju tikrai nerimta. Koks nivelyras, jei jį reikia sureguliuot :)
   
6. Gan akivaizdus Kapro minusas - išskystanti lazerio linija. Jei Hilti už 5m deklaruoja 2,2mm storio liniją, tai Kapro šviečia vos ne dvigubai plačiau, bet priblandoje gan ryški ir apytikriams matavimams tinkama - bent jau matosi lygis ilgame atstume.

Bet galutiniam rezultate trūkumus atperka kaina - nereikia nė 300 Lt (http://pigu.lt/remonto_ir_apdailos_prekes/rankiniai_irankiai/matavimo_irankiai?id=267809).

Išbandžiau praktikoje montuojant durų staktą. Lyginant su gulsčiuku buvo daug patogiau ir efektyviau.

Pastebėti minusai ateičiai - nėra galimybės pakabint, kaip Hilti. Reiks kažką konstruot. Turima foto stovo tvirtinimo galimybė forumuose minima kaip netinkama dėl pernelyg giliai įtvirtinto sriegio. Todėl arba reikia ieškot tinkamo stovo, arba dėt perėjimą. Gamintojas stovą turi tarp savo produktų, bet kažin ar Lietuvoje jį galima įsigyt.

P.S. iš vėlesnių pastebėjimų:

• dieną lauke tinka nebent poros metrų atstumu
• rimtam darbui būtinas stovas ir pakabinama lentynėlė ar pan. Vos koks nukrypimas ir spindulys dingsta.

Apie kiaules :)

Būdami praktiškais žmonėmis, sumąstėme, kad pirkti mėsą po truputį yra gerokai brangiau, nei čiupt visą kiaulę urmu :)
Tokios mintys kyla kai susipažįsti su maisto ruošimu masinei prekybai (ištraukos iš forumų):

1. Čia vadinama "Master-Depot" (hm, o gal atvirkščiai... nebepamenu) sistema, mėsa laikoma keletą valandų po aukštu slėgiu ir grynam deguonyje.
   Deguonis stabilizuoja tą pigmentą / enzimą (irgi tiksliai nebepamenu, kas jis per vienas), kuris suteikia šviežiai mėsai specifinę rausvą spalvą. Normaliomis sąlygomis jis pradeda irti labai greitai, ir jau antrą dieną mėsa po truputį ima pilkėti. Po apdorojimo tas pigmentas
   stabilizuojasi ir neyra 4-5 dienas. Todėl ir pradeda pilkėti nuo vidurio - kur mažiau pateko deguonies.
2. Taip, tai yra tiesa, kad mesa raudona pavirsiuje yra del deguonies poveikio, taciau sviezia mesa Lietuvoje nera laikoma po aukstu slegiu. Po to, kai prekybos centruose uzdraude ispjaustyti mesa, dauguma tinklu atsiveza ispjaustyta mesa is gamintoju. Gamintojai dazniausiai veza modifikuotos atmosferos terpeje, kurios sudetis yra tiesiog CO2 + O2.
   CO2 stabdo mikrobiologini augima. Deguonis yra dedamas tik del to, kad palaikytu ryskia raudona mesos spalva. Pvz. mesa supakuota vakuume pavirsiuje bus tamsi, o viduje sviesi,
   nes vakuumas istraukia krauja i gaminio pavirsiu. Nei vienu nei kitu atveju nera del ko pergyventi, nes istraukta is pakuotes per 30 minuciu sugris i naturalia busena.
3. Draugelis dirba mesos gamybos imonej, tai pasakojo apie tuos "minkstus kumpelius", tai is tiesu, jie tenai prispricuoti sojos kazkokio skystalo, ir dar yra tokia savoka kaip "uzraktas" ar kazkas- kad prapjovus mesa is jos nesisunktu skystimas. Pasak to draugelio, imonems visai normalu is 1 kg mesos pagaminti 1.3 kg produkcijos (kaip jis sako, "iseiga 130 proc")

Taigi trumpa rinkos analizė rodo, kad:

1. Supirkėjai už gyvą kiaulės svorį moka kiek daugiau 4 Lt/kg
2. Pardavėjai skelbimuose siūlo po 6,5-7 Lt/kg, kas yra panašu į skerdienos (apie 70% pirminio svorio, be subproduktų) kainą
3. Mėsos perdirbimo įmonės siūlo didmena skerdieną po 9-10 Lt/kg, bet ji atsiduoda lenkišku paršu
4. Jei seniau prieš pjaunant kiaulės kokią dieną nešerdavo, kad būtų laisvesnis žarnynas, tai dabar pardavimui ji papildomai prifarširuojama dėl didesnio svorio

Tad savaitgaliui planuojam verst kokia 100kg riestasnukę ir bandyt iš jos ką nors pasigamint. Plačiau apie procesą po savaitės.

Daktaras Živago

Senokai nebuvau prisėdęs prie dienoraščio. Sugrįžti paskatino puikus rusų serialas (2005m.)pagal Boriso Pasternako romaną "Daktaras Živago". 11 filmo serijų peržiūrėjom per 1,5 dienos, per 3 prisėdimus. Įtraukiantis siužetas, puiki aktorių vaidyba, daug natūralumo ir autentikos. Pirminis atrankos kriterijus buvo O.Menšikovo dalyvavimas, kaip tam tikros filmo kokybės ženklas. Eilinį kartą įsitikinom, kad Olegas mūsų nenuvylė :)
http://www.culture.lt/7md/?leid_id=710&kas=straipsnis&st_id=5956
http://www.nashfilm.ru/modernserials/353.html